Dizainerių pažadas: pildysime ne gamintojų, o vartotojų norus
2018-06-22
Svarbiausia dizainerio užduotis – ne pildyti kliento norus, o galvoti, kuo jų darbas bus naudingas galutiniam vartotojui. Kuo daugiau dizainerių vadovausis tokiu požiūriu, tuo sparčiau visuomenėje keisis požiūris į šią profesiją ir bus griaunami įsisenėję stereotipai, sako Pasaulio dizaino tarybos „ico-D“ valdybos nariai Davidas Grossmanas ir Johnathonas Strebly.
– Į Lietuvą atvykote kaip Pasaulio dizaino tarybos atstovai, kuriuos pakvietė Lietuvos grafinio dizaino asociacija. Ką veikia Jūsų atstovaujama organizacija, kokie jos svarbiausi tikslai? Ar ši organizacija gali nustatyti standartus, kuriais vadovautųsi viso pasaulio dizaineriai?
– D. Grossman. Esame didžiausia organizacija, atstovaujanti profesionaliems dizaineriams. Veikiame jau daugiau nei penkiasdešimt metų: per tą laiką mūsų tikslai keitėsi, nes dizaino profesija niekada nestovi vietoje. Matome labai daug aspektų, susijusių su dizainerio profesija, kuriuos norime pagerinti, ir žinome, kad veikdami kartu esame stipresni nei individualiai, tad galime padaryti tai, ko pavieniui negali nacionalinės organizacijos. Vienas iš svarbiausių klausimų, su kuriuo šiuo metu dirbame, yra tas, kad mes komunikuojame dizaino vertę: norime, kad apie dizainą daugiau suprastų ne tik patys dizaineriai, bet ir visuomenė, verslininkai, valdžios atstovai. Dizainas, priešingai nei daugelis galvoja, nėra skirtas tik produktams ar paslaugoms: jis daro didžiulę įtaką socialiniam gyvenimui, kultūrai, aplinkosaugai, daugeliui kitų sričių. Be to, žmonės turi suprasti, kad yra skirtumas tarp tiesiog dizaino ir gero dizaino. Tai, kad dizainas buvo sukurtas, automatiškai nereiškia, kad jis geras: kartais blogas dizainas gali privesti prie labai blogų situacijų ir dizaineriai turi prisiimti už tai atsakomybę. Be to, norime padėti dizaineriams susidoroti su globalizacijos iššūkiais. Šiais laikais pasaulis keičiasi labai greitai, o dizainas yra tokia sritis, kuri viską labai sugeria. Pavyzdžiui, per paskutinius trisdešimt metų didelė dalis produkcijos gamybos iškeliavo į Aziją, Kiniją – tai lėmė, kad pasikeitė rinkos, produktai, tuo pačiu teko keistis ir dizaino pasauliui. Lietuvoje prieš trisdešimt metų taip pat vyko revoliucija, atnešusi socialinius, politinius, ekonominius pokyčius, kuriems dizaineriai yra labai jautrūs.
– J. Strebly. Pernai Monrealyje pasirašėme visos mūsų bendruomenės deklaraciją, kuria norime grąžinti dizainui vertę. Norime išaiškinti kad dizainas ne tik gali pasiūlyti sprendimus skirtingose situacijose, bet jis taip pat yra atsakingas už daugelį situacijų, į kurias patekome. Reikia pripažinti, kad mums reikia mokytis bendrauti su visuomene, jei norime būti sėkmingais. Juk galiausiai mes tarnaujame visuomenei ir ji turi matyti dizaino prasmę, suprasti, kad jis gali jų kasdienybę padaryti lengvesnę.
– Šnekate apie dažną nesusikalbėjimą, kad visuomenė dizaino prasmę supranta kitaip nei patys dizaineriai. Daugelis žmonių galvoja, kad dizaineriai dirba tiesiog tam, kad daiktai būtų gražesni, geriau atrodytų – laiko tai prabangos klausimu. Tad kam iš tiesų skirtas dizainas: kad viskas atrodytų gražiau, ar kad iš tiesų gyventume geriau?
– D. Grossman. Šiuo klausimu turime labai aiškią poziciją. Estetika – labai svarbi tiek dizaino, tiek apskritai mūsų visų gyvenimo dalis, tačiau ji tikrai yra ne vienintelis ir net ne svarbiausias faktorius. Dizainas iš esmės susijęs su produkto funkcija, ką jis turi daryti, kam jis skirtas. Jei kalbame apie vizualinę komunikaciją – svarbiausia užduotis, kad vartotojas iškart suprastų, kam ji skirta. Jei apie produktus – turime galvoti tiek apie tai, kaip pagerinti jų atliekamą funkciją, tiek apie medžiagas, iš kurių jis gaminamas, jų tvarumą, draugiškumą aplinkai ir pan. Taip, kai kuriems gamintojams labai patogu gaminti prabangos produktus, turinčius labai didelę pridėtinę vertę, kurią žmonės kartais sieja su dizainu. Tokiais atvejais mūsų problema yra neefektyvi komunikacija. Tačiau į šį klausimą galima pažiūrėti plačiau. Dizainerio profesija egzistuoja maždaug du šimtus metų – ji susijusi su pramonės revoliucija. Jai vykstant, dėl susiklosčiusių politinių, ekonominių sąlygų, kapitalistinės sistemos dizaineriai tradiciškai buvo laikomi gamintojų tarnais. Gamintojų interesai toli gražu ne visada būdavo tokie patys kaip visuomenės: jie tiesiog norėjo parduoti kuo daugiau produktų, geriausiu atveju tokių, kuriuos vartotojui reikėtų kuo greičiau pakeisti. Taigi, iš esmės dizaineriai aptarnaudavo gamintojus, o vartotojai turėdavo rinktis iš to, ką gamintojai jiems pasiūlydavo. Mes manome, kad atėjo laikas pokyčiams ir dizaineriai turi imtis kitokio vaidmens: užuot tarnavę gamintojams jie turi būti galutinių vartotojų ambasadoriais. Turime galvoti apie ilgalaikį vartojimą, tvarumą, kultūros įvairovę, o gamintojams siūlyti tokius produktus ir paslaugas, kurie būtų naudingiausi galutiniam vartotojui. Galbūt tai skamba idealistiškai, bet kai tokie pokyčiai įvyks, pasikeis tai, kaip dizaineriai galvoja patys apie save, kaip apie juos galvoja gamintojai, ir, svarbiausia, vartotojai.
– Tad dizainas nėra apie tai, kad, pavyzdžiui, už tą pačią duoną gražesniame įpakavime mokėtume dvigubai brangiau?
– J. Strebly. Ne, jis susijęs su procesu, strategija, su santykiu tarp gamintojo ir galutinio vartotojo – mes, dizaineriai, dirbame kaip vartotojų ambasadoriai, arba, kaip kartais įvardinama, kaip vertėjai. Kad gerai dirbtumėme savo darbą, turime suprasti, koks yra didžiausias vartotojo interesas, ir kokia yra žinutė, kurią nori perduoti gamintojas, kokį sprendimą jis bando sukurti. Problema ta, kad šis pokalbis labai dažnai vyksta neteisingai. Jei klientas, pavyzdžiui, mūsų prašo sukurti interneto tinklapį, mes dažnai klausiame, kokio tipo tinklapio jis nori. Turėtų būti ne taip, turėtume nuo pat pradžių kalbėti, ką jis nori padaryti, kokią žinutę paskleisti, kokie jo prioritetai, kokie jo kiti tikslai – tik tada pasiūlyti tinkamą mediją ar produktą, kuris atitiktų tuos poreikius arba potencialų sprendimą. Kuo anksčiau dizaineris įtraukiamas į kūrybos procesą, tuo daugiau erdvės lieka inovacijoms. Ironiška, kad nors daugelis dizaino paslaugų pirkėjų tikisi, kad dizaineriai bus inovatyvūs, unikalūs, daugeliu atveju jų prašoma tiesiog kiek kitaip atkartoti tai, kas jau sėkmingai veikė konkurentams. Inovacijos gali gimti tik esant platesniam dialogui, įtraukiant tarpdisciplininį požiūrį, dirbant su klientu, klausantis vartotojo, formuluojant geriausias patirtis ir siūlant naujas galimybes, koks galėtų būti dizainas.
– Kalbate kaip rinkodarininkas. Ar daug dizainerių mąsto panašiai kaip Jūs? Daug dizainerių galbūt tiesiog nori, kad užsakovas jiems aiškiai pasakytų, ką daryti.
– J. Strebly. Yra daug skirtingų tipų dizainerių: teoretikų, konceptualistų, praktikų, tiesiog produktų dizainerių, kai kalbame labiau apie techninį įgyvendinimą. Taip, kai kurie sako, tiesiog pasakykite man ką daryti, ir aš tai padarysiu: tada tai tampa produkto metodologija arba technine praktika. Bet yra ir tokių, kurie užduoda gilesnius klausimus: ką mes dar galime padaryti, apie ką iki šiol nepagalvojome, kaip mes mesime iššūkį dabartinei mąstysenai. Tokiu atveju vietoj klausimo, kaip padaryti dar efektyvesnį automobilį, keliamas klausimas, o kokiam tikslui automobilis apskritai reikalingas.
– Kita labai plati tema – dizaino politika. Europos Komisijos ataskaitoje teigiama, kad Lietuvoje apskritai nėra dizaino politikos. Kaip tai veikia šalyse, kur ji yra? Kas paprastai už ją atsakingas?
– D. Grossman. Vėlgi, gali būti skirtingi požiūriai. Tai, kad nėra jokios dizaino politikos, tam tikra prasme irgi yra politika: tai reiškia, kad priimami politikos sprendimai taip pat veikia dizainą, nors tai net nėra daroma sąmoningai. Čia vėl reikia grįžti prie pradinių apibrėžimų, kas yra dizainas, dizaineris, dizaino kūrimas, ir jų vertės komunikavimo skirtingoms visuomenės grupėms. Kai vyriausybės pradės suprasti, kad geras dizainas padeda veikti efektyviau, taupyti pinigus, kai pamatys, kaip tai galima aiškiai pamatuoti, kad investavus 15 eurų į produktą jo vertę galima padidinti 100 eurų, tuomet galbūt bus pasakyta, kad dizainas yra svarbus. Tada nebebus sakoma, kaip Jūs anksčiau kalbėjote, kad dizaineriai dirba tik su prabangos produktais, skirtais turtingiesiems, o kitiems jų darbas nesvarbus.
– J. Strebly. Kitas svarbus klausimas – visuomenės diktuojama paklausa. Jei visuomenė reikalautų iš valdžios geresnių dizaino sprendimų, kurie pradžioje gal kainuotų daugiau, bet ilgiau teiktų naudą, tuomet jie būtų labiau vertinami ir valdžios atstovų, priimančių sprendimus.
– Jei Lietuvoje nuspręstume turėti dizaino politiką, nuo ko turėtume pradėti?
– D. Grossman. Yra daug įvairių būdų vystyti politiką, bet viskas visada prasideda nuo diskusijos plėtojimo. Mūsų požiūriu, esminis pamatas yra profesionali dizainerių bendruomenė, kuri turi išreikšti tokios politikos poreikį: joks individualus dizaineris to nepadarys. Dizaineriai turi turėti bendrą balsą, kalbėti ta pačia kalba ir taip saugoti savo profesiją. Be to, svarbu bendradarbiauti ir tarptautiniu lygiu. Aš galiu kalbėti iš savo patirties, nes aktyviai dirbu nacionalinėje asociacijoje, kad kartais paprasčiau ateiti su tarptautine žinute ir vyriausybės atstovams pasakyti: pažiūrėkite, jei kitos šalys tai daro, turbūt tai yra gerai.
– J. Strebly. Čia vėl reikia sugrįžti ir prie dizainerių bendruomenės vieningumo. Jei vyriausybei reikės pačiai dirbti, kad sukviestų visus prie vieno stalo – to tiesiog niekada nebus. Patys dizaineriai turi veikti kaip vieninga organizacija, įtraukianti kuo daugiau skirtingų asociacijų, pavyzdžiui, architektų, urbanistų ir tt. Kitas svarbus dalykas – dizaineriai turi nuo pat pradžių parodyti, kad jų darbas svarbus ne kuriai nors konkrečiai partijai ar politikui, o visiems. Geresnis miestas, geresnis kelias visada yra vertybė, nepriklausomai nuo to, kas yra miesto meras ar ministras pirmininkas.
– Kurių šalių pavyzdžiu būtų galima vadovautis, kur dizaino politika jau gerai veikia?
– J. Strebly. Yra daug skirtingų požiūrių. Suomija turi puikią dizaino politiką. Kaip sakė mūsų kolega iš Suomijos, šios politikos esmė tokia, kad reikia pasiekti tašką, kai politika būtų nebereikalinga. Jei dizaino vertinimas tampa lyg savaime suprantamu, automatiniu, natūralia kultūros dalimi – politika veikia sėkmingai.
– D. Grossman. Kitas pavyzdys – Danija. Jei vaikščiosi po Kopenhagą ir analizuosi, pastebėsi, kad ten sukurtas labai geras dizainas: autobuso stotelės, parkai, namai – galima matyti, kad visur dizaineriai į procesą buvo įtraukti nuo pat pradžių. Tačiau visa gero dizaino esmė ta, kad žmonėms net nereikia apie tai susimąstyti. Kartais jiems atrodo, kad viskas veikia labai intuityviai ir jiems net nekyla mintis, kad kažkas ilgai dirbo, kad taip būtų. Jei visuomenė nekelia klausimų – tai jau yra sėkmės pavyzdys. Kita vertus, pavyzdžiui, Kinijoje, kuri taip pat turi dizaino politiką, situacija yra labai skirtinga. Kinija išgyvena tiesiog neįtikėtiną ekonominės plėtros revoliuciją ir jos vyriausybė puikiai supranta, kad dizainas vaidina labai svarbų vaidmenį. Jo poveikis aplinkosaugai, ekonomikai, socialinei aplinkai ir kitiems aspektams yra dalis penkerių metų plano, kuriuo vadovaudamiesi jie priima sprendimus. Vienas iš tokių pavyzdžių – jie skaičiuoja, kad ateityje jiems trūks mažiausiai tūkstančio dizainerių, todėl atidarinėja juos ruošiančius universitetus. Beje, įdomi dalis ta, kad sugalvoti visą struktūrą, kaip tie dizaineriai bus ruošiami, kaip bus užtikrinama, kad netrūktų dėstytojų ir panašiai, taip pat yra dizaino užduotis. Dėstytojų trūkumas jiems šiuo metu yra rimta problema, bet, kadangi jau dabar apie ją galvoja ir imasi veiksmų, per kelis ateinančius dešimtmečius jie ją tikrai išspręs.
– Ar tai, kad šalyje veikia dizaino politika, reiškia, kad yra taisyklės, ar institucija, sprendžianti, kas yra geras dizainas, kas ne? Ar tai neapriboja dizainerio kūrybinės laisvės? Juk dizaineriai tam tikra prasme yra ir menininkai.
– J. Strebly. Reikia turėti omenyje, kad tarp meno ir taikomojo meno yra labai siaura riba. Prieš tai šiek tiek palietėme klausimą, kai dizaineris įgyvendina kažko kito viziją. Geras dizaineris padarys taip, kad viskas, ką jam patikėjo, veiktų tam tikru būdu, kaip jam buvo nurodyta. Puikus dizaineris iš to, kas jam duota, išims pusę, kuri nereikalinga, ir paliks tik tai, kas svarbu. Kas vertins, ar toks sprendimas teisingas, priklauso nuo konkretaus atvejo: galbūt vyriausybė, galbūt visuomenė, ar verslo užsakovas. Tačiau svarbiausia išvengti atvejo, kai individas turi galimybę vetuoti kolektyvinį procesą. Kai kuriamas dizainas, labai svarbu visus įtraukti į procesą, kad visi suprastų, koks yra tikslas: tada, kai tu skaitai užduotį ir matai, ko siekiama, turi leisti tai užduočiai diktuoti sprendimus, o ne kažkam, kas labiau mėgsta žalią nei mėlyną spalvą.
– D. Grossman. Norėčiau pridurti, kad nors tarp menininkų ir dizainerių tam tikrose srityse yra persidengimo, visgi, nemanau, kad dizaineriai yra menininkai. Juos atskirti labai paprasta ir tai padaryti jiems abiems į naudą. Nuspręsti, dizainas geras ar ne, labai paprasta: juk jis skirtas tam, kad būtų galima kažką padaryti. Jei dizainerio darbo rezultatas atitinka užduotį, tai yra geras dizainas, jei ne – blogas, ir tu jokiu būdu negali kaltinti publikos, kad jis jai nepatinka. Dizaineris negali sakyti, aš sukūriau gerą dizainą, bet niekas jo nemėgsta. Su menu yra šiek tiek kitaip: menininkas savo kūriniais perduoda kažkokią žinutę, ir net jei ją supranta tik vienas žmogus, tai jau yra šimtaprocentinė sėkmė. Net jei tam prireikia šimto metų. Be to, menininkai nėra atsakingi už vartotojus, o dizaineriai turėtų tokiais jaustis: jie negali sau leisti būti savanaudžiais.
Pasaulio dizaino tarybos „ico-D“ valdybos nariai Davidas Grossmanas ir Johnathonas Strebly Vilniuje dalyvavo čia vykusiame tarybos valdybos posėdyje ir viešėjo konferencijoje „Formate. Dizaino kuriama vertė“, kurią organizavo Pasaulio dizaino tarybai taip pat priklausanti Lietuvos grafinio dizaino asociacija.
J. Sterbly ir D. Grossman kalbino M360 redaktorė Jūratė Žuolytė
Tags: David Grossman, ico-D, Johnathon Strebly
