Sukurta Klaipėdoje. Pagaminta Kinijoje
2018-01-26
„Lietuva – dizaino šalis“. Skamba neįtikėtinai? Bedate pirštu į Skandinaviją, Italiją ar Prancūziją? Ir vakar dar būtumėte teisūs, bet šiandien „dizaino“ sąvoka bei dizainerio profesija apima ne tik baldus, drabužius, interjerą, pakuotes ar logotipus, bet ir tokias sritis kaip naudotojo patirtis, verslo procesai ar paslaugų kūrimas.
Dizainerių šiandien reikia ieškoti ne vien mados ateljė ar reklamos agentūrose, bet ir logistikoje, prekyboje, aviacijoje, bankuose. Gal ir jūs esate dizaineris, tik to dar nesuvokiate?
Pradėkime nuo to, kad dizainas visoje gamybos grandinėje kuria aukščiausią pridėtinę vertę arba, paprasčiau kalbant, didžiausią pelną. Daugeliui matytas užrašas „Designed by Apple in California. Assembled in China“ (angl. sukurta „Apple“ Kalifornijoje. Pagaminta Kinijoje) yra klasikinis šios taisyklės pavyzdys.
Danų dizaino centras (Danish Design Centre), Danijos vyriausybės įkurta dizaino politiką plėtojanti organizacija, dar prieš 15 m. sukūrė vadinamąjį Danų dizaino kopėčių (Danish design ladder) modelį, t.y. keturių laipsnių dizaino įsisavinimo rodiklį įmonėse ir įrodė: kuo daugiau dizaino įmonių procesuose ar net strategijoje, tuo geresni jos rodikliai.
Analogiška britų dizaino politikos formuotoja – Dizaino taryba (Design Council) – yra suskaičiavusi, kad dar 2013 m. dizaino ekonomika sugeneravo per 71 mlrd. GBP pridėtinės vertės, t.y. 7% visoje šalyje, o ši dalis augo dvigubai sparčiau negu pridėtinė vertė visoje britų ekonomikoje.
Pavyzdžių yra
Ūkio ministerija, „Investuok Lietuvoje“ ir žiniasklaida džiaugiasi mūsų medienos ar baldų sektoriaus bendrovių partnerystėmis su „Ikea“, užsienio IT paslaugų centrų plėtra ar Vokietijos automobilių pramonės kompanijų investicijomis Lietuvoje, tačiau akivaizdu, kad visa tai kalba apie „Assembled in China“, tiksliau „Assembled in Lithuania“ dalį, pelningiausią dizaino dedamąją paliekant Miunchene ar Stokholme. Minėtose investicijose praktiškai nerasite „dizaino ekonomikos“, nors džiugu, kad tokios įmonės kaip „Western Union“ Lietuvoje yra įsteigusios didelę „vidinę reklamos agentūrą“.
Jokiu būdu neneigsiu tiesioginių užsienio investicijų ar eksporto naudos mūsų šaliai, tačiau siekiant išvengti vidutinių pajamų šalies spąstų, turėtume siekti kuo daugiau tokių užrašų kaip „Designed by Viktoras in Klaipėda. Assembled in China“.
Beje, tokių pavyzdžių jau turime – ne vieną prestižinį dizaino apdovanojimą laimėjęs „Pigeon“ paspirtukų kūrėjas, Vilniaus dailės akademijos absolventas Ignas Survila savo produktų gamybą pradėjo Azijoje, didžiajai daliai vertės – dizainui ir inžinerijai – liekant Vilniuje. Ir klientai visame pasaulyje pirmiausia perka ne Igno paspirtukų „gamybą“, bet dizainą ir funkcionalumą.
Procesų dizaino šalis
„Pigeon“ paspirtukų ir keleto kitų kūrėjų sėkmės pavyzdžiai yra įkvepiantys, bet vis tiek nemanau, kad „lietuviškas dizainas“ estetikos prasme greitu metu pasaulyje bus vertinamas taip, kaip skandinaviškas ar itališkas. Tačiau to ir nereikia! Daug realesnė vizija ir galimybė yra būti procesų, paslaugų ir naudotojo patirties dizaino šalimi, juolab kad šiose srityse visame pasaulyje dar nearti dirvonai.
Pateiksiu paprastą pavyzdį. Mums visiems jau gerai žinomas savitarnos kasas kaip įrenginius gamina amerikiečiai ir britai, tačiau galutinius sprendimus dėl jų veikimo procesų ir logikos sukuria ir priima Lietuvos prekybos tinklai. Tarkime, perkate energetinį gėrimą ar kitą nepilnamečiams neparduodamą prekę. Vienuose prekybos tinkluose nuskenavus tokią pakuotę sistema nutrauks apsipirkimą iki tol, kol jūsų amžiaus nepatvirtins konsultantas. O kituose tinkluose prekes galėsite skenuoti ir toliau – amžiaus patvirtinimą konsultantas galės atlikti bet kada skenavimo metu arba, jei baigsite skenuoti prekes, sistema tiesiog neleis atsiskaityti, kol nesulauks patvirtinimo dėl amžiaus. Nesiimsiu vertinti naudos ir rizikų neturėdamas visos prekybos centrų valdomos informacijos, bet nuojauta kužda, kad efektyviau yra apsipirkimo procesą stabdyti ne iškart, o sukurti tam tikrą laiko rezervą ir galimai sukurti didesnį kasų „pralaidumą“.
Ne vien grožio ir estetikos
Vienaip ar kitaip, tie žmonės, kurie vertina ir skaičiuoja kliento patogumą, darbų efektyvumą, rizikas ir naudas ir pagal tai konstruoja savo produktus ir paslaugas, šiandien gali save vadinti dizaineriais. Tokių specialistų paklausa ir atlyginimai milžiniški, tik jų kompetencijos apima ne vien „grožį“ ir „estetiką“, bet ir empatiją, matematiką, duomenų analizę, rinkodarą ir kitus gebėjimus, kurių Lietuvoje tikrai turime.
Kitas man patinkantis lietuviškas pavyzdys, šįsyk jau visas produktas, yra mobilioji programėlė „Trafi“.
Daugelis lietuvių ją žino kaip puikų viešojo transporto maršrutų ir keleivių kontrolės vengimo įrankį, bet paskutinė programėlės versija apjungia visas įmanomas viešojo transporto alternatyvas: autobusus, taksi, „Uber“, automobilių dalinimosi paslaugas ir kt. bei leidžia naudotojui susiplanuoti patogiausią ir/arba pigiausią kelionę bei už ją atsiskaityti „viename langelyje“.
Šie lietuviai pamatė problemą ir sukūrė išties patogų sprendimą – „greičiausių ir patogiausių kelionių paiešką vienoje vietoje“. Negana to, „Trafi“ kūrėjai pajamas užsidirbti planuoja net ne iš vartotojams matomų programėlių, o iš duomenų analizės ir partnerysčių. Kuo puikiausia lietuviška paslaugos dizaino istorija!
Didesnių ar mažesnių lietuviškų procesų ir paslaugų dizaino perliukų rasime ir dar daugiau: didelę dalį Skandinavijos bankų e. bankininkystės sistemų sukūrė lietuviai – jie ne vien programavo, bet ir galvojo procesus bei logiką. Galiu asmeniškai paliudyti, kad mūsų naudojamos e. bankininkystės šviesmečiais lenkia savo analogus Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ar JAV.
Galbūt jau ateinančią vasarą turėtų startuoti „Uperis“ – visiškai lietuviškas pėsčiųjų upinis keltas, lietuvių sukurtas tiek kaip išvaizdus produktas, tiek ir kaip naudinga paslauga.
Galiausiai, džiugu matyti ir gerųjų paslaugų dizaino praktikų viešajame sektoriuje. Atrodytų, smulkmena, bet galimybę nesivežioti automobilio, draudimo ar tech. apžiūros dokumentų taip pat galima vadinti paslaugos bei naudotojo patirties dizainu, o tai, kad vis daugiau naujai tiesiamų šaligatvių turi nuovažas vežimėliams, paspirtukams ir kitiems „ratukams“ rodo didėjančią empatiją galutiniam vartotojui – vieną kertinių paslaugų ir naudotojo patirties dizaino dedamųjų.
Kas daroma ir ko reikia
Mano šiandienos „moralas“ – turime visas galimybes ir kompetencijas būti XXI amžiaus dizaino šalimi. Tegul skandinaviškas ir itališkas dizainas lieka baldams, drabužiams ar automobiliams, o „lietuviškas dizainas“ – procesams ir naudotojo patirčiai.
Jei dar tokia šalimi nesame, tai būkime! Ko tam reikia? Atsakant vienu sakiniu – visuomenės susidomėjimo (procesų) dizainu ir pagrindinių jo principų supratimo.
Palyginimui, jei visi penktokai šiandien gauna po mikrokompiuterį ir su juo kažką nuveikia, tikimybė po dvidešimties metų gyventi programuotojų ir techninių kūrėjų šalyje išauga šimteriopai. Ar galima analogiškai visiems „įskiepyti dizaino?“ Galbūt leiskime moksleiviams per ekonomikos ar darbų pamokas panagrinėti, pvz., maisto tiekimo, gamybos ir aptarnavimo grandinę mokyklose, pateikime jiems įvairių šių procesų duomenų ir pažiūrėkime, kokias idėjas tai pagimdys ar bent kokį mąstymą tai paskatins? Šiuo klausimu idėjos labai laukiamos – galite pasidalinti kad ir komentaruose.
Žinoma, dizainas yra kiek subjektyvesnė sritis negu tikslieji mokslai ar programavimas, tačiau noriu pasidžiaugti, kad Ūkio ministerija, Kultūros ministerija ir apskritai visa Vyriausybė pastaraisiais metais deda pastangas vystant dizaino sektorių ir kūrybines industrijas – rinka sulaukė valstybės ir ES priemonių įmonėms gauti dizaino paslaugų ar konsultancijų, o dizaineriams – apsilankyti užsienio mugėse ir tarptautiniuose renginiuose, atliktos ir kelios Lietuvos dizaino galimybių studijos, mezgasi pirmosios diskusijos apie valstybės dizaino politiką.
Neturiu kompetencijų vienas nubrėžti Lietuvos dizaino politikos gairių, reformuoti švietimo sistemos ar „įskiepyti visiems procesų dizaino“, tačiau kviečiu visas suinteresuotąsias puses iš naujo apgalvoti „dizaino“ sąvoką, pamatyti, kad turime puikių specialistų ir kompetencijų bei padiskutuoti apie tai, kad užuot bergždžiai konkuruojant su „skandinavijomis“ ir „italijomis“, mes turime visas galimybes būti XXI amžiaus dizaino pioneriais.
Lietuvos grafinio dizaino asociacijos valdybos narys
